Ekonomikos mokslo pagrindai

1. EKONOMIKOS mokslas yra veiklos susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių rūšis. Ekonomikos teor. yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamtos išteklius įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip žmonės geba susitvarkyti su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityse. Ekon. teor. yra mokslas apie turtą. 2. Mikroekonomika (microeconomics) nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Pagrindinis mikroekonomikoje taikomas metodas - individų elgsenos pasekmių įvairiose rinkų sistemose numatymas pagal gana tobulą individualių ekonomikos subjektų racionalios elgsenos teoriją. Taigi mikroekonomika -mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančias sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan. Makroekonomika (macroeconomics) tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė - teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio pareiga -rinkimuose balsuoti už tuos kandidatus į valstybinės valdžios postus, kurie siūlo ir pajėgūs įgyvendinti labiausiai pagrįstą politiką siekiant šių tikslų. Taigi ekonomikos išmanymas yra ir pilietinė pareiga. Verslininkui ekonomikos išmanymas yra didelė nauda, kadangi leidžia tiksliau prognozuoti savo ar kitų rinkos dalyvių sprendimų sąveiką bei pasekmes. 3. Pagrindiniai ekonomikos tikslai Galutinis ekonom. tikslas yra – sukurti tokią ekonom. politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą gaunamą iš sunkaus kasdieninio triūso. Ekonomistai sutelkia dėmęsį į tokius pagr. tikslus: 1) žemas nedarbo lygis; 2) kainų stabilumas; 3) efektyvumas; 4) teisingas pajamų paskirstymas; 5) augimas (svarb tiksl siekiant gero gyv); 6)gamtos teršimo mažinimas; 7) ekonominė laisvė (žmonių teisė laisvai pasirinkti savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandorius laisvai, leisti suvo pajamas kaip norime; 8) ekonominis-socialinis saugumas, t.y. išsivaduoti iš baimės, esant blogai finansinei padėčiai. 4. Poreikiai, ištekliai, gamyba Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės vartojant darbu sukurtus daigtus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinti pastovų vienos poreikių dalies patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaug, išsimokslinimo, kultūros, bendravimo ir t.t. poreikių). Taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai, ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti reikia nuolat didintį produktų, o vėliau prekių gamybos ir paslaugų apimtis. Ištekliai – yra visa tai kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagr. sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Realūs naudojami ūkinėj žmonių veikloj. Potencialūs gamtos ištekliai, dėl įvairių priežasčių šiuo metu neglaimi naudoti – tai dar neįvaldyti ištekliai – jiems priklauso didelė ateitis Gamyba – tai ekon išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai, prekės, paslaugos. Turime paversti gamybos kontraktų kreivę gamybos galimybių kreive (PPF), t.y. mes pereiname iš gamybos veiksnių koordinačių į gamybos produktų koordinates. Toks pakeitimas yra būtinas, nes leidžia abi efektyvumo rūšis nagrinėti toje pačioje koordinačių sistemoje. Gamybos galimybių kreivė – produktų transformacijos kreivė (PTK). Ji nustatoma, kaip visuma maksimalių įvairių prekių gamybos apimčių derinių, kurie yra galimi esant duotai gamybos veiksnių apimčiai ir nekintant technologijai. Visi gamybos kontraktų kreivės taškai atitinka taškus ant gamybos galimybių kreivės, todėl kiekvienas produktų derinys, esantis ant gamybos galimybių kreivės, atspindi gamybos efektyvumą. Gamybos galimybių kreivės nuolydis vadinamas ribine transformacijos norma.: Gamybos galimybių kreivė yra įgaubta koordinačių pradžios atžvilgiu. Tai atspindi didėjančią ribinę transformacijos normą arba didėjančių kaštų principą: 5. RINKA, JOS SAMPRATA, FUNKCIJOS EKONOMIKOJE Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka - tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras - kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais. Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas - už kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y.norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka - tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai - vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai - tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo jėgą. Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą,”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei mažėja - atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad užtikrinti gamybos pelningumą. Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis. Išvada: rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos funkcijos ekonomikoje: * Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje; * Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi); * Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus; * Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas; * Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones; * Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai; * Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų. 6. RINKOS STRUKTŪROS IR KONKURENCIJA,. RINKOS TIPAI Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra - tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną. Svarbiausi rinkos struktūros elementai: firmų skaičius ir dydis; gaminamos produkcijos pobūdis; firmos poveikis kainai; įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos. Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros: Grynoji (tobula) konkurencija; Grynoji monopolija; Oligopolija; Monopolinė konkurencija. Grynoji konkurencija. Bruožai: Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos, todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos. Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos; Rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti; Įėjimo ir išėjimo laisvė. Tobula konkurencija - kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos, vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka - tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą. Grynoji monopolija - antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu požiūriu monopolija - išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono - vienas, polija - parduoti). Bruožai: Vienintelis pardavėjas. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką praktiškai neįmanomas. Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios - slapti susitarimai, draudžiami. Monopolinė konkurencija - tokia rinkos struktūra, kai veikia pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius; Produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai; Įėjimo ir išėjimo laisvė. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas (pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą, įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas (garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų, todėl daug monopolizuoti negali. Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų; Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba); Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai nenori jų keisti; Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje. Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija, duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija - keli stambūs pirkėjai, duapolija - du pardavėjai, dvipusė monopolija - egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas. Efektyvios rinkos funkcionavimas be konkurencijos praktiškai yra neįmanomas. Konkurencija (lot. concurrerre)- bėgti drauge. Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Argumentas: konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius: Firmos siekia gauti maksimalų pelną - stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir vaidmenį; Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone, naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose. Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija – užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje. 7. TOBULA IR NETOBULA KONKURENCIJOS Tobula konkurencija - kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos, vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka - tai standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą. Netobula konkurencija yra tokia rinkos struktūra, kai šakoje yra daugiau kaip viena firma, bet nėra sąlygų tobulai konkurencijai (šios struktūros bruožai 4.2. temoje “Rinkos struktūros”). Vienu atveju šakoje gali būti kelios stambios konkuruojančios firmos (oligopolija), daug firmų (monopolinė konkurencija). 8. Paklausa ir pasiūla, jų pusiausvyra. Voratinklio teorema Paklausa. Rinkos subjektu-pirkejo ir pardavejo (vartotojo ir gamintojo) interesai rinkoje reiškiasi pasiulos ir paklausos forma. Paklausa - prekės kiekio, kuri pirkejas nori ir gali pirkti, ryšys su kaina, už kuria ši prekė perkama. Paklausos funkcija išreiškia paklausos priklausomybe nuo ją lemiančių veiksnių. Pasiūla − tai prekes kiekio, kuri gamintojas nori ir gali parduoti rinkoje, ryšys su kaina už kuria prekė parduodama. Pasiūlos desnis (law of supply) tvirtina, kad kai prekės kaina dideja, esant kitoms vienodoms salygoms, pasiūlos kiekis taip pat didėja, o kai kaina krinta – mažeja. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra- tai prekės kiekio ir kainos santykis, kuris patenkina pirkėjo ir pardavėjo interesus, kai jų norai bei galimybės sutampa. Pusiausvyros kaina rodo, kad parduodamos ir perkamos prekės kiekiai yra lygūs. tarkime, kad kaina yra didesnė už pusiausvyros kainą, tuomet pasiūla viršys paklausą. Perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina aukščiau pusiausvyros taško). Esant kainai žemesnei už pusiausvyros kainą, prekių paklausa viršys pasiūlą. Šioje situacijoje pirkėjai ima konkuruoti tarpusavyje. Tokia rinka vadinama gamintojų rinka, o ekonomika- deficitine. Trūkumas yra tada, kai paklausa viršija pasiūlą (kaina žemiau pusiausvyros taško). Tipišku rinkos situacijos atveju, kai paklausos kreivė krinta žemyn ir pasiūlos kreivė kyla aukštyn, rinkos jėgos verčia kainą judėti pusiausvyros link. Tuo užtikrinamas rinkos stabilumas. Kaina - pagrindinis veiksnys paklausos - pasiūlos modelyje, esant sąlygai ceteris paribus. Ryšys tarp kainos ir kiekio yra pakankamai pastovus, ir todėl vadinamas paklausos dėsniu: paklausos apimtis paprastai kinta priešinga kainos kitimui linkme. Voratinklio teorema Jeigu esamų metų kaina yra P1, tai ateinančių metų pasiūla bus Q2. Šis kiekis bus nupirktas už kainą P2, dar kitais metais pasiūla sumažės iki Q3, bet šis kiekis bus nupirktas už didesnę kainą P1. Taigi pamatysime, kad kaina svyruoja tarp P1 ir P2, o parduodamų ir perkamų daiktų kiekis tarp Q2 ir Q3. Taigi modifikuotas voratinklio modelis rodo savaiminį kainos artėjimą į pusiausvyros padėtį. 9. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS 1. Elastingumo samprata Kainų pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių pasiūlos ir paklausos apimtis, t.y. žmonės skirtingai reaguoja į kainų pokyčius. Tam, kad įvertinti, kaip (kokiu mastu) keičiasi pasiūlos apimtis ir paklausos apimtis, pasikeitus kainai, naudojama elastingumo sąvoka. Paklausos elastingumas apibūdinamas pirkėjų reakcija į kainų pokyčius: Pasiūlos elastingumas rodo pardavėjų reakciją į kainų pokyčius: Taško elastingumas skaičiuojamas taip (1 formulė): Problemos, skaičiuojant paklausos elastingumą: Jis visada gaunamas neigiamas. Todėl ekonomistai susitarė minusą eliminuoti ir imti skaliarinį dydį; Procentiniai dydžiai imami todėl, kad, imdami įvairius dydžius, gausime nesusipratimą (nes skaičiavimuose galima naudoti tiek Lt, tiek ir cnt, tiek kg, tiek ir tonas). 2. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška. Atskaitos taško problema 2.1. Elastingumo rūšys, jų grafinė išraiška Ekonomistai išskiria keletą pasiūlos ir paklausos elastingumo atvejų: Absoliutus elastingumas - tai situacija, kai labai mažas kainos procentinis pokytis sukelia didelį pasiūlos ar paklausos apimties procentinį pokytį. Jeigu paklausos atveju mes padidintume kainą iki 6 Lt, tai paklausos apimtis sumažėtų iki 0. Tai galima tobulos konkurencijos rinkoje (pakėlus kainą visi pirkėjai pirktų kito pardavėjo produkciją). Paklausa yra be galo elastinga: E   Absoliutus neelastingumas. Šiuo atveju kainai sumažėjus arba padidėjus, paklausos ar pasiūlos apimtis nekinta: E  0. Tokia situacija gali būti, kai prekė gyvybiškai svarbi vartotojui. Jis pirks prekę iki tam tikros ribos (riboja jo pajamos). Ir iki tol ji bus visiškai neelastinga. Santykinis elastingumas - tai situacija, kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia didesnį paklausos ar pasiūlos apimties procentinį padidėjimą ar sumažėjimą: E > 1. Vieneto elastingumas: E  1. Santykinis neelastingumas - situacija, kai kainos procentinis pokytis sukelia mažesnį pasiūlos ar paklausos apimties pasikeitimą: 0 1 (Jei pasiūlos kreivė susikerta su P ašimi, pasiūla elastinga). Siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainų procentinį pokytį. Neelastinga pasiūla: 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!